viltavilys

viltavilỹs, -ė̃ smob. (3^4b) Š, DŽ¹, (3^b) DŽ, NdŽ; SD¹76,101, SD28,257,446, D.Pošk, Sut, Rp, Tat, Kos58, BŽ437, viltavylys, -ė R, MŽ, N, [K], L, Rtr, KŽ psn. apsimetėlis, veidmainys, pataikūnas: Duok bukliai išsisaugoti viltavilio ir kantriai pakelti priešininką M.Valanč. Tai est pikti su gerais, veidamainiai, viltaviliai su tikrais ir pabažnais SE38. Niekina dūmas viltavilių, jog rankos jų neišprovija nė jokio daikto ChJob5,12. Kaip ilgai viltavilys ižpratintas apseit. Medų po akim stato, o geluonį ažudengia SPII14.